Kaip ir ko išmokė savo sūnų daraktorė Barbora Jakavičienė

XIX amžiaus antroje pusėje žodžiai ,,daraktorius“, ,,knygnešys“ buvo naujažodžiai, dabar – istorizmai arba ir mūsų laiko metaforos, nes tebeturi galios pavadinti oficialiai nepriimtinus, bet prasmingus dalykus. Tik dviejų balsių kaita ir daraktorius tampa direktoriumi arba atvirkščiai, jei drįsta pasipriešinti oficialiems, bet ne visada prasmingiems įsakymams.

Daraktorė Barbora Jakavičienė (pagal dailiaraštį kraštotyrininką Igną Valantį - Jakavičiūtė) dirbo mokytoja oficialioje rusiškoje Akmenės pradžios mokykloje, o po pamokų slapta lietuviško rašto mokė savo sūnų Liudviką, kuris vėliau tapo žinomu spaudos ir teatro veikėju, leidėju. Daraktorė mokė ne tik savo sūnų, bet ir kitus akmeniškius, nors negalėjo taip mokyti 1880 metais, bet kaip kitaip, jei buvo lietuvė, žemaitė.

,,Ji mokėjo tą savo šviesos darbą gudriai maskuoti ir lietuviškus ,,elementorius“ nuo žandarų gerai slėpti. Žandarui su uriadninku užklupus, ,,daraktorka“ aiškindavo, jog mokanti poterių pirmajai išpažinčiai atlikti.“- rašė apie savo motiną sūnus. Per ją ir susipažino su knygnešiais. Kitų kalbų žodynai knygnešius pavadintų kontrabandininkais, daug XIX amžiaus knygnešių tokie ir buvo, bet po pavojingo žygio uždarbiu vis tiek liko vietos vilčiai, idealizmui. Anų laikų knygnešių spaudiniai guli muziejuose, o daraktorių ir paprastų valstiečių atkaklumas tebemoko mažos tautos vaikaičius pasitikėti savo gimtąja kalba ir vienas kitu. 2004 metais išleistas žinynas, kuriame surašytos spaudos platintojų pavardės. Solidi nepaklusniųjų knyga, gal būtų ir antras toks sąrašas, jei kas būtų surašęs nesusektus, nenubaustus žmones – tokių dėl atsargumo ir patirties juk turėjo būti. Knygnešių knygoje yra 84 pavardės žmonių, veikusių Akmenės krašte, aišku, ir kitur. Dvylika veikėjų gan ryškiai (gimė, mirė, platino, mokė, mokėsi) susiję su mūsų miesteliu.

Taigi iš pradžių septyniolikmetis Liudvikas Jakavičius platino iš Boleslovo Šiušos gautas knygas, paskui, sakyčiau, veikė išmaniau – tiesiog užsisakydavo paštu išgalvotomis pavardėmis kaip prekių iš Mažosios Lietuvos. Tarnaudamas Rygos uosto valdyboje, siuntinėlių gaudavo per jūreivius, kai pradėjo dirbti geležinkelio valdyboje, slaptai veiklai pasitelkė traukinių palydovus. Įkliuvo per rastą ,,Varpo“ numerį Rygos nuovados teisme. Nors buvo suimtas, baustas, bet nemetė veiklos dėl lietuvybės, priešingai, buvo vienas slaptos ,,Šviesos“ draugijos steigėjų (1901), rašė straipsnius Lietuvanio ar L. Būblekio slapyvardžiais. Dar po devynerių metų - 1910 įkūrė teatro draugiją ir per visą savo gyvenimą surežisavo (sunku patikėti) 280 spektaklių, grįžęs į jau nepriklausomą Lietuvą, įkūrė knygyną tokiu pat pavadinimu kaip ir Rygoje - ,,Lietuva“. Privatus leidėjas, sako, uždirbdavęs iš kalendorių, patarimų knygelių, atvirukų, maldaknygių spausdinimo. Iš pirmo žvilgsnio ta produkcija tik populiarioji masinė kultūra, iš antro – skaitymo paskata, tapusi įpročiu, kuris išplito, pasitarnavo. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus stendas skelbia tokius faktus: pagal 1897 metų surašymo duomenis pusė Lietuvos gyventojų nemokėjo skaityti, 1923 metais tokių liko tik trečdalis, 1940 metais - tik 2 procentai neraštingų žmonių. Kitas šaltinis sukonkretina, kad 1938 metais 76.5 proc. šiauliečių buvę raštingi. Nepasversi, kiek Liudvikas Jakavičius prisidėjo prie beraštystės mažėjimo, bet ir nepaneigsi, juk 1938 metais už visuomeninę veiklą apdovanotas Gedimino ordinu.

Tvirtos Jakavičių šaknys, jei užaugino 4 sūnus ir dukrą, dauguma jų buvo menininkai, Liudviko vardas perduodamas iš kartos į kartą, o į tolumas išaugusios šakos vėl lenkiasi prie šaknų – proanūkis kultūros vadybininkas Liudvikas Jakavičius iš tolimosios Argentinos per Ispaniją sugrįžo į Šiaulius ir mokosi lietuvių kalbos, svajoja Akmenėje įkurti proseneliui skirtą muziejų.

Energija, drąsa, puiki nuotaika iš mamos – oficialios valdinės mokyklos mokytojos ir atkaklios daraktorės – savo anūkams ir proanūkiams, kad šeimos medis žaliuotų, o jeigu kas,- iš atžalų ataugtų.

Jeigu dar kas abejotų, ar Liudvikas Jakavičius (1871-1941) vertas sėdėti prie Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio stalo, siūlau atsiversti almanachą ,,Varpai“, 2015 (33) - jame net 45 puslapiai skirti Lietuvaniui ir jo atžaloms.

Tiesa, Liudvikas Jakavičius jau turi ir gyvą paminklą: Šiauliuose, netoli Katedros, auga jo vardo ąžuolas, vienas iš keturių Spaudos medžių, pasodintų 1924 metų gegužės 9 dieną. Medžiai pasodinti Spaudos atgavimo dvidešimtmečio proga ir išlikę, sutvirtėję, vos dviejų žmonių beapkabinami. Ypatingi medžiai, jei per karo bombardavimus, kai Šiauliai buvo sugriauti, išliko Katedra ir netoli augę ąžuolai, net ir vėliau tiesiant, renovuojant Tilžės gatvę medžiai neužkliuvo darbininkams. Išmintingai pasirinkta vieta yra bet kokio paminklo pamatas, juolab kas pavasarį didėjančio ir praaugančio jo sodintojus. Ir kokia laimė iš dausų regėti jau kitų kartų žmones tų medžių pavėsyje kamieną glostančius...

Literatūra, šaltiniai

1. Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904.V., ,,Diemedžio leidykla“, 2004
2. Peleckis – Kaktavičius Leonas. Lietuvanis sugrįžta arba trys Liudvikai. - ,,Varpai“, 2015 (33), 102-147 p.

Akmenės gimnazijos muziejaus medžiaga

Elenos Čiobienės nuotraukoje knygyno
,,Lietuva“ savininko Liudviko Jakavičiaus
- Lietuvanio Ąžuolas.
< Grįžti atgal