Ne arkliams ir kortoms, bet mokslui arba

Kaliksto Kasakausko pėdsakai Akmenėje (1838-1866)

Jau dvidešimt šeštus metus einame, važiuojame pagrindine Kaliksto Kasakausko gatve pro bažnyčią į Naująją Akmenę, į Šiaulius per Kruopius ar kitąsyk į Mažeikių pusę. Gatvės pavadinimas kaip klasikinis rūbas, tikėkimės, neišeisiantis iš atminties. Iki 1990-ųjų senoji Žagarės gatvė pusšimtį metų Komjaunimo švarku vilkėjo. Reikia ne tik eiti, važiuoti, bet ir prisiminti, kas yra Kalikstas Kasakauskas. Taigi pasikartokime: 2016 metų birželio 6 dieną pagal naująjį kalendorių sukako 150 metų nuo jo mirties. Kalikstas Kasakauskas, vienas iš trijų išminčių, sėdės prie simbolinio Lietuvos stalo Akmenės aikštėje Nepriklausomybės šimtmečio proga, kad pasakotų apie tai, kas jam buvo svarbu tada, kai gyveno, rašė ir pamokslavo. Minčių gijos tęsiasi, tiesiasi ir išsipildo – pripildo...

Jis gimė netoli Šilalės, Didkiemyje, 1792 metais. Į tais pačiais metais Magdeburgo miesto teises gavusią Akmenę, o po aštuonerių metų iki gyvos galvos atiduotą valdyti rusų generolo Fitinhofo žmonai, Kalikstas Kasakauskas, 46-erių metų prelatas, atvažiavo 1838 metų pavasarį klebonauti ir pasiliko visam laikui: palaidotas senosiose kapinėse. Gerai, kad kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, 1911 metų kovo 1 dieną atvykęs trejų metų tarnystei į Laižuvą, dairėsi po apylinkes ieškodamas kultūros ženklų. Be abejonės, jis ne kartą lankėsi Akmenėje: matė statomą ir šventinamą dabartinę bažnyčią, surado primirštą Kaliksto Kasakausko kapą, L.Dambrausko rūpesčiu girnapuse paženklintą. Gal ta pati girnapusė vėliau įmūryta į 1929 metais bažnyčią apjuosusį zomatą? Juk nebūtų numetę bet kur akmens nuo kunigo kapo. Tai tik spėjimas, nors taip ir galėjo būti. Įsižiūrėk praeidamas - ji šalia vartelių vakarinėje zomato pusėje. Dabar jau kitas antkapinis paminklas (autorius Kazys Švažas) pastatytas tarybiniais metais, jo įrašas ,,Lietuvių kalbos gramatikos autorius Kalikstas Kosakauskas 1794 -1866“ Ignaco Žeberskio rūpesčiu papildytas skiemeniu ,,kun.“ (kunigas), saulutė – Dievo mūka. Dar likęs namelis už špitolės, kuriame yra gyvenęs Kalikstas Kasakauskas. Stogas nuožulniais kraštais kaip ir dauguma to laiko trobų Žemaitijoje. Jei prakalbėtų aplinkiniai ąžuolai, ypač tas senasis, augęs klebonijos žemėje, o dabar prie gero žmogaus Prano Daunio garažo durų, dar papasakotų, ką matęs iš Kaliksto Kasakausko laiko... Tegu dar ilgai auga nekliūdamas, vis naujais lapais išsupdamas laiką, kuris kiek užsilaiko knygose, pabiruose lapuose, dokumentuose, nuotraukose. Kai nebelieka gyvųjų liudininkų, kraštotyrininkas palinksta prie knygų, popierinių ir suskaitmenintų, įkeltų į visiems atvirą epaveldo erdvę.

Laikmenos veriasi, kai lieti, skaitai, išsirašai. Ir apie Kalikstą Kasakauską visai nemažai užrašyta. Pirmiausia paties: 1832 metais išleista lenkiškai parašyta lietuvių kalbos gramatika ,,Kalbrėda liežuvio žemaitiško“. Net ir nemokantys lenkiškai supras iš pavyzdžių, kaip keitėsi mūsų kalbos rašyba: šauksmininko linksnis tada buvęs penktas, o ne septintas kaip dabar, vartojamos 25 raidės (dabar 32), kurių viena ,,w“ kaip ir kitų to laiko autorių raštuose, ,,š“ dar žymima ,,sz“, ,,i“ dvibalsiuose - ,,j“, apostrofas žymėjo ir minkštumą, ir balsio fonologinį siaurumą, jotavimą iš K. Kasakausko perėmė ir kitas kalbininkas - profesorius Kazimieras Jaunius. Gramatikoje stengėsi rašyti bendrine kalba, t. y. aukštaitiškai, o vėlesniuose lietuviškuose tekstuose labiau žemaitiškai, turbūt jautė stiprią Motiejaus Valančiaus įtaką, nors laikėsi gimtosios pietų žemaičių tarmės. Kodėl tas trisdešimt aštuonerių metų žemaitis stvėrėsi kalbininko plunksnos? Prakalboje jo atsakymas: ,,... kalba, kuria kalbėjo Kęstutis, Mindaugas ir Vytautas, ir visa Jogailaičių giminė, buvo visos lietuvių tautos kalba. Ši kalba, kuria seniausiai mūsų bočiai kalbėjo, dabar yra tiek apleista, jog aukštesnės klasės žmonių vargu kas ja bekalba.“ Nusiminęs ir susirūpinęs K. Kasakauskas nurodo keturias pagrindines kalbos sunykimo priežastis: kryžiuočiai atkakliai bandė pavergti kraštą, dvasiškiai nemokėjo lietuvių kalbos, Lietuvos kunigaikščiai, norėdami įtikti gudams, pasisavino jų kalbą, ponai unijoj su Lenkija mažiau besirūpino savąja kalba. Ir vis dėlto kalba nežuvo, nes nepritrūko tikrųjų kalbos gerbėjų. Autorius su pagarba prisimena Mikalojų Daukšą, Juozapą Giedraitį, Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių ir pateikia bendras žemaičių ir aukštaičių tarmių normas. Bendros normos lyg su patarimu turėti bendrinę kalbą ir ja kurti tekstus. Tai lyg kalbininko rekomendacija – kalbėti tarmiškai, o rašyti bendrine kalba. Svarbią knygą 2001 metais parašė Giedrius Subačius ,,Kalikstas Kasakauskis: lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra“. Šio mokslinio darbo pavadinimas nusako esminį kalbininko K. Kasakausko siekį kurti bendrinę rašomąją kalbą.

Jeigu yra visam laikui pasilikusio žmogaus vardo gatvė, kapas, tai turi būti ir jo raštų bažnyčios archyve. 1998 metais kunigas I. Žeberskis leido pavartyti bažnyčios knygas. Galvojome, jei taip patikimai ir stebuklingai išliko karalienės Onos Jogailaitės pasirašytasis bažnyčios ir mokyklos įkūrimo dokumentas, tai turėtų būti likę ir K. Kasakausko rankraščių. Radome kelis jo paties pasirašytus lapus: dokumentai, raportai ir vis senąja rusų kalba. Nusikopijavome, ieškojome, kas galėtų perskaityti, padėtų iššifruoti. Gelbėjo rusų kalbos mokytoja Vaclava Mišeikienė, paskui naująja rusų kalba kopijuotą tekstą perrašė ir į lietuvių kalbą išvertė docentas Jonas Daunys. Vyskupo ir Kunigaikščio Simono Giedraičio dokumentas ,,Jo Šviesenybei p. Vidaus reikalų Ministerijos Valdytojui ir Kavalieriui grafui Stroganovui“ pasirašytas 1839 metų birželio 21 dieną ir paliudytas kanceliarijos sekretoriaus F. Pranevskio žodžiu ,,tikrai“. Iš teksto suprantama, kad dėl Akmenės seniūnijos valdytojos Fitinhof skundo iškelta byla. K. Kasakauskas, gavęs Vyriausybinio Senato Įsako kopiją, rašo išplėtotą apeliacinį prašymą, nes ,,Akmenės klebonija visuomet turėjo svaigalų varyklą, t. y. daugiau nei 150 metų pardavinėjo gėrimus, todėl ir negali netekti šių teisių pagal Įstatymų Sąvado X tomo 344 straipsnį... Kasmet akcizo mokestis valstybei - 178 rubliai.“ Dokumento pradžioje rašoma, kad pati skundo autorė ,,ne tik nevykdo pareigų, bet ir pasisavino fundacinę žemę iškirsdama joje mišką“. Vyskupo pasirašytą tekstą parašė K. Kasakauskas tikėdamasis neprarasti iš smuklės gaunamo pelno. Praeis dar 20 metų, ir jis vienoj iš blaivybės knygelių parašys: ,,Ta nelaiminga girtybė taip didžiai buvo prasiplatinusi ir išsikerojusi tarp krikščionių, jog iš šimto žmonių vos begalėjai rasti vieną, kuris būtų buvęs liuosas nuo anos <...> dabar, garbė Ponui Dievui, iš šimto nerasi ir vieno, kuris nebūtų išsižadėjęs girtybės ir dar tebepijokautų.“ Veikti žmones ne lengvai atpažįstama ir todėl nepriimama liepiamąja nuosaka, bet optimistiniu pasakojimu, kad pats nenorėtum būti atsilikęs dėl girtuokliavimo. Pagal tekstų turinį Kalikstas Kasakauskas ir kalbininkas, ir iškalbus pamokslautojas, ir teisininkas, pagal dailią, lygią (išskirtinė ,,d“ su plačiu užmetimu) rašyseną - kruopštus, pareigingas, nuoseklus žmogus. Tai preciziško ir atsargaus valdininko, darbštaus, tvarkingo, mokyto knygiaus braižas. Ir diplomatiško kunigo - neatsižadėjo savųjų, bet įtiko ir vyresnybei: ketinta paskirti vyskupu po Motiejaus Valančiaus ( apie tai rašė Vaclovas Biržiška ,,Aleksandryne“).

Tekstuose apie Kalikstą Kasakauską vis cituojama iš plataus Juozo Tumo – Vaižganto straipsnio, išspausdinto per du numerius 1926 metų žurnale ,,Tiesos kelias“: ,,Mums net širdis punta atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras, jau virš 30 metų turėdamas, susidėtus pinigus praleidžia ne arkliams ir kortoms, bet mokslui. Ir ne laiku pradėjęs mokytis, paveja ir pralenkia tuos, kurie laiku ir sistemingai mokėsi atitinkamose mokyklose. Jis buvo žmogus aukšto stoto, stambių kaulų – tikras žemaitis: išdidus, uvėrus ir labai mėgstąs bylinėtis. <...> Aš nepajėgiu suprasti, kaip toks kilnus Vilniaus universiteto padaras daktaras Kasakauskas, tikriausiai romantikas, patriotas, tiek mokslo šviesos ragavęs, galėjo pavirsti atsiskyrėliu, rasi tik savo užpečkio piliečiu, nieko negalvojančiu nei apie mokslą, nei apie ganymo dalykus. Žydai savinosi jo turtą – nesipriešino, liuteronai savinosi katalikų koplyčią – nesipriešino, sėdėjo savo bute niekur nebeidamas ir džiūvo laukdamas vėlyvos mirties. Kiek jis, išstumtas su savo visais titulais į tolimąją nuošalę pakuršėje, jautė savo dramatingumą? Kodėl nebandė savo sielos pareikšti raštu, juk puikiai pavaldė plunksną ir ją yra panaudojęs... Ar tai psichologija labai didelio žmogaus ar labai smulkaus? Šešeri paskutinieji jo gyvenimo metai pilni darbų. Stebėtina, kad Akmenėje niekas nejuto, jog tasai atsiskyrėlis didikas paskutines dienas praverčia berašydamas lietuviškus raštus. Penkeri spaudiniai per šešerius metus. Visa tai toli gražu nereiškia persenusio proto, septynerių dešimtmečių senelio. Jo tebebūta gyvo ir jautrios sielos.“

Taigi šis jautrios sielos žmogus buvo prieštaringa asmenybė: romantiškų polėkių universiteto studentas ir proziškas, nekalbus provincijos klebonas, rūpestingas giminaičiams, bet ne visų parapijiečių suprastas. Veiksmų prieštaringumas ar išmintinga diplomatija, kad daugiau prasmingų darbų nuveiktum. Juk lankydamasis gimtajame Didkiemyje, pranašiškai kalbėdavęs, kad ,,lietuviai su žemaičiais dar atgausią savo karalystę“. Brandaus keturiasdešimtmečio drąsa to tikėtis XIX amžiaus priklausomybėje, juolab po 1831 metų sukilimo numalšinimo, kai įsitvirtino svarbiausias politikos principas, ,, ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti“. Atgausimos karalystės mintis pasikartojo veiksmu po 30 metų, kai perskaitė jau kito sukilimo manifestą. Dėl tos pačios minties ir išsipildžiusio regėjimo galėtume abejoti, ar tikrai tai buvęs priverstinis skaitymas? Lyg ir įtikęs oficialiai valdžiai, bet kazokų sumuštas. Kai M. Valančius pradėjo planingą veiklą prieš girtavimą, į blaivybės literatūros grupę pakvietė Juozapą Dovydaitį, Kalikstą Kasakauską ir tada dar klieriką Antaną Baranauską. Ypatinga žodžio, veiksmo ir pavyzdžio įtaka: per dvejus metus nuo 1858 iki 1860 metų degtinės parduota, t. y. išgerta 8 kartus mažiau. Tada Motiejų Valančių pirmą kartą norėta pašalinti iš pareigų, nepavyko, o jo sudarytos grupės narys akmeniškis Kasakauskas parašė vaizdingų lietuviškų tekstų apie blaivybės naudą. Kai reikėjo gelbėti per sukilimą nukentėjusius kunigus, išmintingasis vyskupas vėl suorganizavo lojalumo delegaciją iš valdžiai palankių kunigų. Yra žinoma, kad Kalikstas Kasakauskas užtarė Igną Vaišvilą, Simono Daukanto globėją. Ištartas, užrašytas žodis yra idėja ir didelė energija, ginanti ir tampanti kūnu – daiktu, prakalbintu akmeniu Akmenėje. (Pa)tvari medžiaga tylėti, glūdėti ir, kai ateina laikas, kalbėti, pasakoti. Dar svarbiau sulaukti klausiančių, klausančių. Ir sutilpti prie vieno stalo su kitatikiais, kitamaniais. Kalikstas Kasakauskas tą sugebėjo, todėl savo mokslo kelią ir pradėjo nuo gramatikos – vos vieno garso virpesys, priegaidė ir jau kita žodžio prasmė. Maži žodžiai dideliam žodyne - maža tauta dideliam pasauly.

Literatūra, šaltiniai

1. Biržiška V. Aleksandrynas.V., 1990, 1-3 t.
2. www.epaveldas.lt
3. Kaliksto Kasakausko ženklų beieškant. Akmenės gimnazijos muziejaus rinkinys, 1999 -2016
4. Merkys V.Motiejus Valančius tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. V., 1999
5. Sabaliauskas A. Šimtas kalbos mįslių. V., 1970
6. Šenavičienė J. Žemaitijos šviesuolių studijos Vilniaus universitete (XIX a.), ..Žemaičių žemė“, 1996, nr. 1 (10)
7. Tumas J. Kalikstas Kasakauskis. – ,,Tiesos kelias“, 1926, nr. 3-4
8. Vaišnora J., Jonikas P. Kalikstas Kasakauskas. – Lietuvių Enciklopedija XI, Bostonas 1957, psl. 127

Akmenės gimnazijos muziejaus medžiaga

< Grįžti atgal